kai už lango gruodas ar šarma
kai ateina sielon vienuma
kai širdis nešyla
kai ranka nekyla
man pro slogią tylą
grįžta grįžta tavo artuma
tas rankų švelnumas
nuo širdies ir nuo veido
tirpdo vienumos ledus
tu ryto lengvumas
man grąžinęs lyg aidą
tuos jau užmaršty vardus
savo sunkų skausmą tau nešu
nežinau gal kaltas pats esu
kai jėgų pristinga
kai kelius užsninga
aš tave laimingą
tyliai tyliai pašaukiu balsu
tas rankų švelnumas
nuo širdies ir nuo veido
tirpdo vienumos ledus
tu ryto lengvumas
man grąžinęs lyg aidą
tuos jau užmaršty vardus
smerk ir priekaištauki jei gali
tik neleiski man paklyst kely
kai apkars man dienos
naktys mėnesienos
kai aš būsiu vienas
būki būki žemėj netoli
tas rankų švelnumas
nuo širdies ir nuo veido
tirpdo vienumos ledus
tu ryto lengvumas
man gražinęs lyg aidą
tuos jau užmaršty vardus