tu numegzk man mama kelią
iš vaikystės ir iš spindulių
iš mirties iš kur sugrįžt negalima
kad galėčiau sugrįžti tuo keliu
tuo keliu pareisiu pasėdėsiu
po kelionių ir visų vargų
tu numegzki kad jame nebūtų priešų vienadienių
ir lengvų ir lengvų draugų
tu numegzk man tai, ką myliu
ir pavasarį kaip tūkstantį malūnų
tu numegzk man mama tylą
ir medžius kokių nebūna
tu numegzk man tūkstantį malūnų
ant pavasario kalvų žalių
o jei kartais juk žinai kaip būna
tu užklok tu užklok mane keliu
tu numegzk man tūkstantį malūnų
ant pavasario kalvų žalių
o jei kartais juk žinai kaip būna
tu užklok tu užklok mane keliu
tu užklok tu užklok mane keliu